Elektrėnų ligoninės gydytoja anesteziologė-reanimatologė Lina Šukienė daugiau nei dvi savaites stažavosi Ukrainoje, kur stebėjo vietos medikų darbą karo sąlygomis.

Išvyką Lietuvos medikams organizavo Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centras. Jos tikslas buvo susipažinti su Ukrainos sveikatos priežiūros sistemos darbu karo metu, sužeistųjų stabilizavimo ir gydymo principais, pagalbos organizavimu bei praktiniais sprendimais, taikomais nuolatinės grėsmės ir ribotų resursų sąlygomis.

Nuo stabilizacijos punktų iki karo ligoninių

Ukrainoje medikai iš Lietuvos lankėsi Dnipre veikiančioje Mečnikovo ligoninėje, Čerkasų apskrities ligoninėje, Dnipro šeimos ligoninėje, karo ligoninėje bei stabilizacijos punktuose netoli fronto zonos.

Tai leido iš arti pamatyti visą pagalbos teikimo grandinę – nuo pirmųjų pagalbos veiksmų mūšio lauke ir sužeistųjų stabilizavimo iki gydymo specializuotose ligoninėse.

Pasak L. Šukienės, vienas svarbiausių stažuotės tikslų buvo suprasti, kaip organizuojamas darbas, kai sprendimus tenka priimti itin greitai, o pacientų srautai nuolat kinta.

„Mums buvo svarbu patirti, kaip sistema veikia realiomis karo sąlygomis. Karo medicina labai skiriasi nuo to, ką esame įpratę matyti taikos metu. Pasikeitęs ne tik sužeidimų pobūdis ir mastas, bet ir visa pagalbos teikimo sistema“, – pasakoja gydytoja.

Karo kasdienybė – ne tik pacientams

Medikų grupė dirbo regionuose, kuriuose nuolat skelbiamas oro pavojus, girdimos raketų ir dronų atakos. Vieną pirmųjų naktų Dnipre, slėptuvėje, jie išgyveno  intensyvius balistinių raketų smūgius.

Į slėptuves teko leistis ne kartą, o poilsio valandos dažnai priklausė nuo saugumo situacijos. Pasak gydytojos, miegoti tekdavo ten, kur tuo metu buvo saugiausia – kartais slėptuvėse, kartais ligoninėse ar viešbučiuose, turinčiuose įrengtas priedangas. Ramybės laikotarpiai būdavo labai trumpi, todėl medikai išmoko ilsėtis kiekvieną pasitaikiusią akimirką net ir susirangę ant kėdės.

Vis dėlto stipriausią įspūdį L. Šukienei paliko ne oro pavojaus sirenos ar sprogimų garsai.

„Labiausiai sukrečia jaunų žmonių invalidizacija. Mačiau daugybę jaunų vyrų, netekusių rankų, kojų ar patyrusių kitus sunkius sužalojimus. Kaip medikei, mane sunku nustebinti traumomis, tačiau būtent šių žmonių likimai ilgam išliks atmintyje“, – sako ji.

Didžiausia stiprybė – komanda

Lankydamasi įvairiose gydymo įstaigose ir stabilizacijos punktuose L. Šukienė turėjo galimybę stebėti ukrainiečių medikų darbą iš labai arti. Didelį įspūdį jai paliko jų gebėjimas išlaikyti profesionalumą, susitelkimą ir pagarbą pacientui net tada, kai tenka dirbti nuolatinės grėsmės sąlygomis.

„Labai aiškiai supratau, kokią reikšmę turi komanda, aiškus atsakomybių pasiskirstymas ir gebėjimas išlikti ramiems. Kai situacija keičiasi kiekvieną minutę, svarbiausia tampa ne technika, o žmonės ir jų pasirengimas“, – teigia L. Šukienė.

Pasak jos, ši patirtis dar kartą patvirtino, kad pasirengimas krizėms prasideda ne nuo įrangos ar dokumentų, o nuo žmonių, jų kompetencijų ir gebėjimo veikti kartu.

Kitaip pažvelgė į Lietuvos sveikatos sistemą

Grįžusi į Lietuvą gydytoja sako kitaip vertinanti ir mūsų sveikatos apsaugos sistemą.

„Po Ukrainos labai aiškiai supratau, kiek daug turime. Turime gerą infrastruktūrą, modernią įrangą ir kvalifikuotus specialistus. Tai didžiulė vertybė, kurios kasdienybėje dažnai neįvertiname.“

Kartu ši patirtis paskatino kitaip pažvelgti ir į pasirengimą krizėms. Pasak gydytojos, svarbu ne tik turėti įrangą ar parengtus planus, bet ir nuolat galvoti apie praktinius sprendimus – kaip užtikrinti pacientų saugumą, kaip organizuoti darbą oro pavojaus metu, kur būtų perkeliami pacientai ir kaip ligoninė veiktų ekstremaliomis aplinkybėmis.

L. Šukienė atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis sprendimų nereikalauja didelių investicijų, pavyzdžiui, nuo dronų atakų apsaugoti ligoninės deguonies saugyklas ir pasirūpinti geriamojo vandens atsargomis. Svarbiausia yra iš anksto suplanuoti veiksmus, įvertinti rizikas ir užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas žinotų savo vaidmenį.

Patirtis suteikė daugiau ramybės

Pasak gydytojos, viena svarbiausių stažuotės pamokų buvo supratimas, kad didžiausias pavojus krizės metu yra ne pati grėsmė, o panika ir nepasirengimas: „Ši kelionė man suteikė ramybės. Dabar aiškiau žinau, ką reikėtų daryti sudėtingoje situacijoje, ką pasakyti kolegoms, pacientams ir savo šeimai. Toks žinojimas suteikia pasitikėjimo.“

Pasak L. Šukienės, Ukrainoje įgyta patirtis neabejotinai bus naudinga ir kasdieniame darbe Elektrėnų ligoninėje. Ji padeda kitaip pažvelgti į komandinį darbą, pasirengimą netikėtoms situacijoms ir atsakomybę už pacientų saugumą.

„Svarbiausia, ką parsivežiau iš Ukrainos, – supratimą, kad net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis galima dirbti efektyviai, jei yra aiškus tikslas, pasitikėjimas komanda ir pagarba žmogaus gyvybei“, – sako L. Šukienė.

Gydytoja neslepia, kad sprendimas vykti į Ukrainą kėlė daug nerimo jos artimiesiems. Vis dėlto šeimos palaikymas padėjo priimti šį profesinį iššūkį, kuris tapo viena vertingiausių patirčių per visą medicinos praktiką.